Knygų Klubas - Page Not Found
You are NOT supposed to be here.
Tai klaida. Pažiūrėk atidžiau. Kartais, kad atrastum, reikia nesutikti.
Knygų Klubas - Page Not Found
Tai klaida. Pažiūrėk atidžiau. Kartais, kad atrastum, reikia nesutikti.
Ar yra kažkas, ką perskaitei ir niekam niekada nepapasakojai?
Atsakymo neras jokia paieškos sistema.
Jis - tavyje. Reikia tik kambario, kuriame jį ištarti.
Kitas kambarys
Žiūriu pro autobuso langą į paskutinę išlipančią namų valytoją. Jos ilgi plaukai – medaus spalvos, sijonas sluoksniuotas, o veidas nusėtas airiškomis strazdanomis – ji pamojuoja. Jos mojuojamai rankai besileidžiant prie lagamino, suprantu, kad mano pačios namai dabar sterilūs. Nieko juose nėra. Autobuso lango atspindyje matau save, ją besigrumiančia su savo bagažu gatvėje, ir namą ant kalno.
Autobusas veža į Atėnus. Grįžtu iš Peloponeso kalnų, kur dalyvavau Marinos Abramović „Cleaning the House“ dirbtuvėse.
Tuose namuose, kuriuos tuomet mačiau tik kaip vaizdinį, dabar gyvenu. Iš jų rašau šį tekstą, o minties gija grąžina mane į laiką, kai prasidėjo šis knygų klubas.
Tuo metu buvau trumpam grįžusi gyventi į Lietuvą. Pamačius namą ant kalno jau žinojau, kad kalnų Lietuvoje nėra. Tad ir namai manęs laukia Amerikoje. Aš išvykau ieškoti namo iš savo vaizdinio, o klubo identitetas taip ir liko pakibęs tarp dviejų žemynų. Taip ir šiandien jame susirenka tiek Amerikos lietuviai, tiek tėvynės gyventojai. Skaitome įvairiomis kalbomis, dalinamės labai įvairiomis patirtimis ir kartą metuose susėdame gerti vyno. Ir kalbėtis kol saulė pertraukia paskelbdama naują dieną.
Marinos Abramović knyga „Eiti kiaurai sienas“ buvo pirmoji mūsų knyga aptarta Skaistės bute Algirdo gatvėj – taip prasidėjo Page N̶O̶T̶ Found.
Per tuos metus klubas įgaudavo pagreitį, sulėtėdavo, ir vis dar ieško savo formos. O mes skaitome. Vis kviečiame vieni kitus užsukti į kambarius, kuriuose kartais nejauku išbūti, o kartais norisi pasilikti dar bent minutę. Tuose kambariuose, tarp begalės apčiupinėtų puslapių, atrandame dar vieną, kurį rašome patys.
Nuo 2021 m. · Lietuviškai · Kas mėnesį, internetu.
Tylus kambarių, į kuriuos jau įžengėme, sąrašas. Kiekvienas prasidėjo nuo klausimo.
„Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ | Rasa Aškinytė
Tarp puslapių
Šiame skaitymo cikle „Page NOT found“ knygų klube skaitome Lietuvos metų knygos rinkimų nugalėtojus. 2014 metų rinkimai nustebino daugelį mažiau konservatyviu skaitytojų pasirinkimu: vietoj populiarių ar seniai žinomų vardų jie išrinko Rasos Aškinytės romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.
Filosofijos magistrė Aškinytė po romaną išbarsto raktų, kurių rankiojimas man virto tikru skaitymo nuotykiu.
Pradėkime nuo moters tolimame parko kampe. Ji sėdi viena ir žiūri į antis, plaukiojančias apymurziniame tvenkinyje, o šalia stovi prekių vežimėlis, į kurį sutilpo visas jos turtas.
Pasakotojas prisėda šalia su degtinės buteliu ir pasigiria: „Aš turiu tiek visko, kad ir į šimtą vežimėlių netilptų“. Ji ilgai kuičiasi savo vežimėlyje ir galiausiai įbruka jam seną aptriušusią knygą. Perskaitęs jis prisipažįsta, kad jo „perskilusi širdis akimirkai sulipo“, tačiau moteriai dingus palieka knygą ant suoliuko ir nueina: „Man jos nereikia. Man nieko nereikia ir niekada nereikėjo“.
Ant to suoliuko susitinka moteris, kuriai iš tiesų beveik nieko nereikia, ir vyras, kuris tik taip sako.
Benamė man primena Diogeną iš Sinopės, graikų filosofą, gyvenusį dideliame moliniame inde. Kinikai tikėjo, kad kuo mažiau žmogui reikia, tuo jis laisvesnis, todėl Diogenas, pamatęs berniuką geriantį vandenį iš saujos, išmetė net savo puodelį. Kitoje istorijoje, kai Aleksandras Makedonietis pasiūlė jam bet ką, ko tik panorės, Diogenas paprašė tik vieno: „Pasitrauk, užstoji man saulę.“
Aškinytė šią sceną tarsi įrašo ir į romaną. Kol pasakotojas trumpam pasitraukia, prie moters, kurią jis tą dieną sutiko lėktuve, prisėda vyras su krokodilo odos batais ir prisistato: „Mano vardas Aleksandras.“ Pasakotojas atšauna: „Kas tavęs klausė?“, o paskui priduria žodžius, primenančius Sokrato frazę turgaus aikštėje: „Mane vis dar stebina, kad pasaulyje yra tiek daug dalykų, kurių man nereikia. Pavyzdžiui, krokodilo odos batų“. Čia, man regis, baigiasi kinikas ir prasideda cinikas.
Abu žodžiai turi tą pačią šaknį. Diogeną pravardžiavo šunimi (graikiškai kyōn), ir jis tuo didžiavosi, nes šuo gyvena pagal prigimtį ir neapsimetinėja, todėl jo sekėjai vadinti kinikais. Iš to paties žodžio kilo ir mūsų cinizmas, tik per du tūkstantmečius jo prasmė apsivertė. Aškinytė ir čia palieka raktą. Vaikystėje pasakotojas su draugais žaisdavo žaidimą: „Vaidinome, kad mūsų broliai yra šunys“, ir vesdavo juos pririštus už virvės, keturiomis. Kinikas pats tampa šunimi, kad būtų laisvas. Cinikas šunimis paverčia kitus.
Kuo toliau skaitau, tuo aiškiau matau, kad pasakotojo „nieko nereikia“ tėra kaukė. „Niekas taip nedžiugina, kaip dar vienas daiktas“, sako jis, o savo knygas ir pieštukus rikiuoja labai kruopščiai. Akvariumo žuveles, nepanorusias plaukioti tvarkingais sluoksniais, nuleidžia į klozetą ir nuo to karto nekenčia „visko, kas gyva ir nesusisteminama“.
Šiame cikle skaityta M. Martinaičio knyga „Mes gyvenome“ išmokė pamatyti daiktą kaip atminties saugotoją, kuriame gyvena ritualas ir žmogus. Aškinytės pasakotojo daiktai nesaugo nieko - jie saugo tik jį patį nuo kitų žmonių.
Romane įžvelgiu dar vieną Diogeno parodiją - narą Tomį, kuriam daiktai yra „kaip akmuo po kaklu“. Tik vėliau sužinome, kad jis vedė pagyvenusią galerijos savininkę ir ją apvogė. Vienas sako, kad jam nieko nereikia, ir kaupia, kitas sako tą patį ir ima svetimą.
Tai kodėl pasakotojas kartoja, kad jam nieko nereikia? Atsakymą randu vaikystės prisiminime, kai pro pravertas duris jis nugirdo motiną sakant kaimynei: „Aš tiesiog jo nenorėjau“. Jei tau nieko nereikia, niekas negali tavęs atstumti.
Vokiečių filosofas Peteris Sloterdijkas „Ciniškojo proto kritikoje“ kinizmą ir cinizmą aprašo kaip du būdus gyventi su tiesa: kinizmas yra drąsus apsivalymas nuo visuomenės melo, o cinizmas - pasyvus prisitaikymas prie jo, kai viską perpratęs žmogus vis tiek nieko nekeičia. Būtent tokią kalbą romane bare rėžia pasakotojo draugas: „Nevaidinkit, kad ką nors darote savo noru! Jūs net negalite suprasti, ko norite! [...] Niekas nuo to nepasikeis.“ Pasakotojas pripažįsta, kad ir pats mėgdavo rėžti panašias prakalbas, jei tik rasdavo, kas jo klausosi.
Romano pabaigos neatpasakosiu, tik suglumusi pasakysiu, kad Diogenas iš Aleksandro norėjo tik saulės, kuri šviečia visiems, o Aškinytės herojus pasirenka valančią ugnį ir sunaikina tai, ko negali turėti. Paskutinis sakinys - „Mane, kuriam niekada nieko nereikėjo“ - skamba ne kaip išsilaisvinimas, o kaip uždaras ratas, apie kurį knygos epigrafas perspėjo iš anksto: „Ši istorija vyko daugybę kartų, bet pabaiga visada buvo vienoda“.
Ant suoliuko liko knyga, o moteris su vežimėliu dingo. Neturėdama beveik nieko, ji turėjo ką duoti. Užverčiu knygą ir negaliu atsikratyti klausimo: kada mano „man nereikia“ yra tik skydas nuo baimės netekti?
Juodai ant balto,
Marija Steiblienė
Ne visos knygos baigiasi paskutiniame puslapyje. Kas mėnesį susitinkame internetu ir užeiname vis į kitą kambarį - kartais nejaukų, kartais tokį, kuriame norisi pasilikti dar. Kitame kambaryje - Dalios Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja.“ Užimk vietą: pagenotfoundbookclub@gmail.com
„Vilko valanda“ | Andrius Tapinas
Tarp puslapių
Šį sezoną „Page NOT found“ knygų klube skaitome Lietuvos metų knygos rinkimų nugalėtojus. Mano nuostabai, 2013 metais apdovanojimą laimėjo Andriaus Tapino „Vilko valanda“.
Po Marcelijaus Martinaičio „Mes gyvenome“ biografinių užrašų apie išnykusį kaimą, man įdomu patyrinėti, kiek mūsų tapatybę formuoja tai, kas mums nutiko, ir kiek tai, ką patys pasirenkame apie save pasakoti?
Skaitėme Andriaus Tapino „Vilko valandą“, lietuvišką steampunko žanro romaną, vaizduojantį XX a. pradžios Vilnių - laisvą, drąsų, mokslo, mistikos, politikos ir progreso centrą. Priešingą istoriniam Vilniui, tuo metu įstrigusiam imperijos pakraštyje.
Tapino vaizduojamas miestas gan triukšmingas, bet emociškai neįkrautas. Personažai ir išradimai keitėsi greičiau, nei spėjau jais patikėti. Autorius nepatingi aprašyti, kiek daug išgalvojo, bet tarp visų išmislų man pačiai nelieka vietos tame pasaulyje įsikurti. Nerimstu - skaitytojai ją išrinko metų knyga, o manęs turinys nekabina.
Beieškodama atsakymo, kas gi knygoje suveikė skaitytojams, užtikau lietuvių kilmės amerikiečių literatūros tyrinėtojo Moacir P. de Sá Pereira 2016 metų paskaitą „What’s So Punk About Steampunk?“. Tuo metu jis dėstė anglų literatūrą Niujorko universitete, prieš tai buvo gyvenęs ir dėstęs Lietuvoje. Jo tyrimų laukas yra literatūros ir erdvės santykis.
Su jo pagalba įsikimbu į knygą per veikėją - Vilnių. Suprasdama, kad romanas neturi pareigos būti istorijos vadovėliu, su smalsumu imu tyrinėti, ką autorius pasirenka išsaugoti ir perkurti. Kokį Vilnių Tapinas pasiūlo įsivaizduoti 2013-ųjų Lietuvai ir ką tas Vilnius pasako apie mus pačius?
1897 metų Rusijos imperijos surašymo duomenimis, Vilniuje gyveno apie 155 tūkstančius žmonių. Surašymas fiksavo gyventojų gimtąją kalbą: apie 40 procentų nurodė jidiš, beveik 31 procentas lenkų, o lietuvių kalbą gimtąja nurodė vos apie 2 procentai vilniečių.
Tapino Pohuliankos scenoje girdėti lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir net anglų kalbos. Dauguma kalba lietuviškai. Kalbos, kuri tikrąjame Vilniuje buvo dažniausiai nurodoma kaip gimtoji, tiesiog nėra.
Žinoma, galima sakyti: na ir kas? Tai romanas. Ką norėjo, tą išsigalvojo. Taip, bet būtent todėl ir įdomu: gavęs visišką laisvę perkurti Vilnių, autorius sukuria miestą, kuriame jidiš nesigirdi.
Liko pažįstamos Vilniaus gatvės, Basanavičiaus pavardė, Solomonas, Vilniaus Rožė. Dabartiniam vilniečiui palikti pėdsakai padėjo prisijaukinti išfantazuotą 1905-ųjų metų miestą. Romano pasaulis išsiplėtė už knygos ribų: atsirado komiksas, tęsinys, interneto svetainė, žaidimas. Knyga tapo kultūriniu reiškiniu. Vilniečiai lygino savo miestą su aljanso, o fantastikos mėgėjai - toliau jį tyrinėjo virtualioje erdvėje.
Man „Vilko valanda“ šiandien primena, kokį Vilnių 2013-aisiais buvo patrauklu įsivaizduoti: modernesnį, drąsesnį, lietuviškesnį, europietiškesnį, technologiškesnį.
Praeitį mėgstame pasakoti taip, kad ji paaiškintų tai, kuo norime būti šiandien. Todėl įdomu analizuoti ne tik tai, ką Tapinas savo Vilniuje sukūrė, bet ir tai, ko jam jame neprireikė.
Martinaitis užrašė pasaulį, kuris nyko. Tapinas sukūrė pasaulį, kurio atsiradimui reikėjo, kad dalis tikrojo Vilniaus išnyktų. Vaizduotė gali formuoti tapatybę: rinkdamiesi, ką įsivaizduoti, kartu renkamės, ką pamiršti.
Abi knygos kalba apie tapatybę. Tik viena ją kuria iš atminties, o kita - iš pasirinktos užmaršties.
Juodai ant balto, Marija
Jei nori ne tik perskaityti, bet ir įsigilinti, prisijunk prie „Page NOT found“ knygų klubo diskusijos online. Skaitome kartu ir puslapis po puslapio atrakiname gelmes knygose ir savyje. (Parašyk mums pagenotfoundbookclub@gmail.com) Kita knyga - Rasos Aškinytės „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“.
„Mes gyvenome“ | Marcelijus Martinaitis
Tarp puslapių
Šį sezoną „Page NOT found“ knygų klube skaitome Lietuvos metų knygos rinkimų nugalėtojus. Viena jų — Marcelijaus Martinaičio biografiniai užrašai „Mes gyvenome“.
Užvertusi knygą užsimerkiu ir iškyla vaizdinys: basakojis berniukas, sukišęs pėdas į šiltą karvės mėšlą, žiūri pro langą ir mato artėjantį žmogų. Šalia — stalas. Kažkodėl būtent šis vaizdas mano sąmonėje sukonspektavo visą knygą. Užsiliko ne karas, ne skurdas, ne okupacijos ir kolektyvizacija, o tai, kaip pro namų langą ateina žmogus.
„Buvo daug ėjimą nusakančių žodžių, nes žmogus visų pirma būdavo atpažįstamas dar ir iš eisenos, beveik apie kiekvieną pažįstamą būdavo pasakoma, kaip jis eina. [...]: atgunglina, atšliaužia, atgoglina, atkulniuoja, atkrypuoja, atsivelka, atkerėplina, atklampoja, atšleivoja, atkuprina, atlinguoja, atitapena, atvyžliuoja, atlapnoja, atidýžia, atslenka, atplasnoja, atlapnoja, atžirglioja.“
Kiek daug žodžių turėjome vien tam, kad pamatytume žmogų. Ne tiesiog einantį, o artėjantį su savo nuovargiu, liga, amžiumi, maniera, gėda, užsispyrimu.
Susimąstau: kai nebevartojame tokios žodžių gausybės, ar vis dar turime gebėjimą taip matyti? Ar sugebame pastebėti aplink vykstančius procesus, detales, būsenas, kurioms nebeturime žodžių — ar pamiršdami žodžius palaidojome ir patį gebėjimą?
„Mes gyvenome“ man tampa knyga apie prarastą žmogaus raštingumą. Tik ne tą, kurio mokomės švietimo įstaigose. Kitą — kūnišką, kasdienį, išgyvenimo raštingumą. Mokėjimą skaityti orą, žemę, gyvulį, tylą, daiktą, kitą žmogų.
„Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau: gyventi, būti gyvam.“
Skaitau ir galvoju — kaip paprastai tai skamba. Lyg tai būtų savaime suprantama. Būti pasaulyje čia reiškia matyti, atpažinti, taisyti, saugoti, išlaukti, prisiminti. Turėti labai mažai ir vis tiek turėti pasaulį.
Šiandien turint tiek daug - informaciją, patogumą, pasirinkimus, kalbas, ekranus, instrukcijas - vis tiek jaučiame nepriteklių. Taigi klausiu savęs, ar vis dar moku būti su pasauliu, o ne tik juo naudotis?
Tas stalas iš mano vaizdinio, turintis savo atsiradimo namuose istoriją, ritualus ir deramą vietą, pasako labai daug apie santykį su daiktu. Čia vis skamba ir tas kartojamas „gal dar prireiks“. Mano kartai ši frazė dažnai asocijuojasi su bereikalingu kaupimu. Permąstau šį įsitikinimą matydama tą įprotį kaip atminties formą. Daiktas saugojo buvimo būdą, ritualą, žmogų, kuris jį naudojo. Kai išmeti daiktą, juk išmeti ir jo saugomą atmintį.
Ir čia norisi stabtelėti prie pavadinimo. Knyga nepavadinta „Aš gyvenau“. Ne „Mes kentėjome“. Ne „Mes praradome“. Ne „Mus sunaikino“. O „Mes gyvenome“.
Martinaitis iš paprasto gyvenimo parašė didelę literatūrą. Tai liudijimas tiems, kurių gyvenimai nebuvo užrašyti, bet buvo tikri — žeme, duona, gyvuliais, eisenomis, keliais daiktais, baimėmis, darbais ir savu būdu būti žmogumi šalia kito žmogaus.
Gal todėl užvertus knygą man ir lieka tas langas. Berniukas žiūri, kaip kažkas ateina, ir dar moka iš eisenos suprasti, ką žmogus atsineša. Šalia — stalas, ant kurio negalima uždėti kepurės. Už lango — pasaulis, kuriame nedaug, bet visko pakanka.
Man ši knyga svarbi ne todėl, kad grąžina į praeitį. Ji svarbi todėl, kad nepatogiai klausia, ką prarandame dabar — kai daiktai nebeturi atminties, žodžiai nebeapibūdina niuansų, o žmogų vis dažniau skaitome ne iš eisenos, balso ar buvimo šalia, bet iš ekrano.
Ką mes prarandame šiltai, greitai, patogiai, net nepastebėdami?
Jei nori pakalbėti apie skaitytą knygą ir atsirakinti knygos prasmes vienam neprieinamas — prisijunk prie „Page NOT found“ knygų klubo diskusijos online. Skaitome kartu jau penkerius metus ir puslapis po puslapio atrakiname gelmes knygose ir savyje. (Parašyk mums pagenotfoundbookclub@gmail.com)
Juodai ant balto,
Marija Steiblienė
„Mano vardas – Marytė“ | Alvydas Šlepikas
Tarp puslapių
Šį sezoną „Page NOT found“ knygų klube skaitome Lietuvos metų knygos rinkimų nugalėtojus. 2012 metų nugalėtojas — Alvydas Šlepikas su romanu „Mano vardas — Marytė“.
Ką mums šiandien sako mergaitė, vardu Marytė?
Atskleidžia istorijos baltą dėmę? Pasakoja likimus, kurie jau palieka mus taip ir neprabilę apie savo išgyvenimus? Kalba apie karą, kurio pasekmės gyvena ilgiau nei pats karas?
Kai viskas aplink skęsta karo beprasmybėje, vienintelė prasmė, suteikianti jėgų gyventi toliau, lieka žmogaus nešama šviesa kitam žmogui. Gerumas čia tampa brangiausia valiuta. Jis gelbsti gyvybes, už jį kartais sumokama gyvybe — jis įprasmina būtį.
Po šios knygos vis grįžtu prie klausimo: kas iš tiesų prasminga mano kasdienybėje? Darbe, tarp draugų, vaiko mokykloje, gatvėje. Kasdienybę įprasmina gerumo aktai — palaikantis bendradarbės žodis, mokytojos rūpestis, man pamiršus įdėti vaiko užkandį, nepažįstamo žmogaus šypsena gatvėje. Visi šie maži gestai iš esmės sako tą patį: aš tave matau, ir tu esi vertas mano gerumo.
Todėl „Mano vardas — Marytė" man pirmiausia yra knyga apie vaikus, kurie žiauriame pasaulyje klajoja ieškodami žmogiškumo tarp žmonių, gyvenančių nežmogiškomis sąlygomis.
Manoma, kad po karo per Nemuną iš Rytprūsių perėjo keli tūkstančiai vadinamųjų vilko vaikų — alkanų, be tėvų, ieškančių duonos kąsnio. Vieni juos priimdavo į ūkius rizikuodami tremtimi, kiti — nustumdavo šalin. Tai ne tūkstantmečio senumo istorija — gyva atmintis, vis dar kvėpuojanti tarp mūsų.
Knygų klubo narys Ovidijus Reipšlėger yra vilko vaiko anūkas. Diskusijos metu jis papasakojo apie savo senelio — kitaip nei Marytės — susiklosčiusį likimą. Jo senelis grįžo į Vokietiją, atkūrė tapatybę, bet prisiminimai apie vilko vaiko vaikystę vis sugrįždavo per sapnus. Pabudus sapno palikta savijauta sudrumsdavo jį, o kartu ir namiškių kasdienybę. Ši nebyli atmintis istorijos baltą dėmę užpildo žmogišku skausmu. Ir dabar, skaitydamas Šlepiką, Ovidijus iš naujo permąsto tai, ką vaikystėje girdėjo, bet neužsirašė.
Šlepikas rašo kaip režisierius — parodo sceną ir pasitraukia. Nepaaiškina, nesufleruoja, ką turėtum jausti, kaip turėtum pasielgti. Iš pradžių galvojau: gal per paprasta, bet užvertusi knygą supratau, kad ta tyla buvo paveikesnė už bet kokį išsamų aprašymą. Detalės čia tokios žiaurios, kad vaizduotė užpildo tuštumą švelniau, nei tai padarytų autoriaus žodžiai.
O skaitymo fone — karas Ukrainoje. Ant knygos viršelio Šlepikas yra pasakęs: „Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada." Knygai pasirodžius tai skambėjo kaip istorinis apibendrinimas. Šiandien — kaip vakaro žinios.
Marytė, įkūnijanti daugybę vaikų likimų, man garsiausiai kalba apie žmogiškumą visomis jo formomis. Kad vardas, kalba, namai ir net tapatybė gali būti atimti per vieną naktį. Bet gerumas — kartais telpantis į vieną trumpą sakinį, „eik, paslėpsiu" — yra tai, ką mes galime pasirinkti saugoti vidinės šviesos pavidalu. Karas gali atimti viską, bet būtent šie maži pasirinkimai lemia, kas po jo lieka žmoguje.
Jei nori pakalbėti apie skaitytą knygą ir atsirakinti knygos prasmes vienam neprieinamas — prisijunk prie „Page NOT found“ knygų klubo diskusijos online. Skaitome kartu jau penkerius metus ir puslapis po puslapio atrakiname gelmes knygose ir savyje. (Parašyk mums pagenotfoundbookclub@gmail.com)
Juodai ant balto,
Marija Steiblienė
„Silva Rerum “ | Kristina Sabaliauskaitė
Tarp puslapių
Autorė: Marija Steiblienė
Šį sezoną „Page NOT found“ knygų klube skaitome Lietuvos metų knygos rinkimų nugalėtojus. Viena jų – „Silva Rerum“, Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas.
XVII amžiuje Vilniaus gyventojai prie rūbų, apykaklės ar rankogalio prisisiūdavo mažytį veidrodėlį. Ne iš tuštybės — iš baimės. Mieste sklido legenda apie baziliską: padarą, kurio žvilgsnis mirtinas. Vienintelė apsauga — veidrodis. Parodyk jam jo paties atspindį, ir jis žūsta nuo savo žvilgsnio.
Ši legenda yra „Silva Rerum“ širdis — klausimas: kas nutinka, kai žmogus pažiūri į savo paties baziliską?
„Nėra jokių pikta lemiančių ženklų, yra tik tamsus galvojimas apie juos, kuris – tarsi rūsio tamsoje gyvenantis baziliskas; išvilk jį į šviesą ir pamatysi, kad jis tėra mažas glitus nelaimingas padarėlis, visų nekenčiamas ir nekenčiantis pats savęs, ir grėsmingas tik tada, kai bijai jam pažvelgti į akis, nes jo vardas – savęs paties baimė ir nešvari sąžinė “
Monstro nėra. Yra tik mūsų pačių dalis, į kurią bijome pažvelgti.
Jungas vadino tai šešėliu — tą asmenybės dalį, kurią žmogus nesąmoningai slopina, neigia arba nepripažįsta. Romano du pagrindiniai vyrai abu vardu Jonai — ir tai ne sutapimas.
Jonas Motiejus Norvaiša yra bajoras, garbės žmogus, rašantis šeimos knygą — silvą rerum. Tokias knygas rašė bajorų šeimos: gimimo, vestuvių ir mirties datos, sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai. Atminimas ateities kartoms: štai kokie mes buvome — o tiksliau, tokie, kokius norime, kad mus prisimintumėte. Bet Norvaiša saugo ir kitą dokumentą — pavojingą sąrašą, uždarytą skrinelėje, paslėptą kur niekas nerastų. Dėl to sąrašo jam teko, kaip rašo Sabaliauskaitė, „per vienuolika metų prisijaukinti baziliską.“ Gyventi su tuo, ko neįrašysi į jokią šeimos knygą.
Kitas Jonas — Kirdėjus Birontas — yra viskas, kas Norvaiša nėra. Našlaitis, kurio šeimą išžudė kazokai. Jis prisimena tą akimirką — kaip „namų duris kapojant kazokams išsigandę tėvai jį užstūmė spinta“, kaip stovėjo toje slėptuvėje ir girdėjo kankinamų tėvų balsus, ir kaip jam plyšo širdis. Iš tos tamsios dėžutės jis išėjo su „asmeninėmis sąskaitomis su Dievu“. Birontas veikia iš troškimo, ne iš pareigos. Jo galia kyla iš autentiškumo — ir tai yra ir jo stiprybė, ir jo prakeiksmas.
Knygos pabaigoje, prie mirštančio Norvaišos lovos, šie du Jonai pagaliau susitinka atvirai. Birontas pradeda pasakoti dalykus, kurių niekada niekam nebuvo pasakojęs — „gryniausią tiesą apie save ir savo abejotinos garbės gyvenimą.“ Ir Norvaiša, gulintis mirties patale, atsako: „Turbūt žinau, ką tai reiškia, pripažinti sau pačiam — tarsi pažvelgti į akis baziliskui.“ Ir priduria: atlaikiusiems jo žvilgsnį beveik niekas nebaisu. Senasis Norvaiša, tik klauso, bet skaitydama patiriu, kaip įvyksta lyg ir dviejų Jonų susiliejimas į vieną. Jie kalba it vienas žmogus: Birontas - balsu, Norvaiša pritardamas mintimis.
Sabaliauskaitė rašo ilgais ir vingiuotais, kaip upė, sakiniais. Jie ornamentuoti, pilni kvapų, ir emociškai įkrauti taip, kad vienu įkvėpimu nukeliauju per visą puslapį, kol galiu vėl įkvėpti prieš neriant į kitą. Jos rašymas yra pats barokas: ornamentas ant ornamento, kaip Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kurios interjero fotografija puošia knygos viršelį.
Romanas yra daugiasluoksnis. Pats pavadinimas — „Silva Rerum“ — man pasirodė kaip provokacija.
Tikra silva rerum buvo kuruojami užrašai — “daiktų miškas”, jei verstume pažodžiui iš lotynų kalbos. Gėdos, kompromisai, gėdingos patirtys ir kiti istorijos nešvarumai — visa tai likdavo neįrašyta. Sabaliauskaitė rašo priešingai. Ji įtraukia seksą, abejonę, smurtą, cinizmą, moterų vidinį pasaulį, merkantiliškas vienuoles, aiškiaregius bepročius, „svieto pabaigos“ orgijas. Ji atkuria daugiakultūrę LDK — lietuvių, lenkų, prancūzų ir kitų bendruomenių — realybę, kurią nacionalistiniai naratyvai supaprastindavo.
Romanas buvo pavadintas knyga, kurios Lietuva laukė. Ko būtent ji laukė? Sabaliauskaitė parašė anti-silvą rerum — šeimos knygą, kurios Lietuva neturėjo. Tokią, kurioje nešvari sąžinė ne tik kad neištrinta — ji yra istorijos atspirties taškas.
Ketvirtojoje knygos dalyje paskutinis Norvaiša vis svarsto, ar seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas atgijo ir prisitaikė prie naujos eros. Aš manau, kad jis niekada nemirė. Manau, kad baziliskas gyvena kiekviename iš mūsų. Ir vienintelis ginklas prieš jį — tas pats, ką žinojo vilniečiai: veidrodis.
Jei nori pakalbėti apie skaitytą knygą ir atsirakinti knygos prasmes vienam neprieinamas — prisijunk prie „Page NOT found“ knygų klubo diskusijos online. Skaitom kartu jau penktus metus ir puslapis po puslapio atrakinam gelmes knygose ir savyje. (Parašyk mums pagenotfoundbookclub@gmail.com)
https://www.mistra.lt/art/tauras-kensminas-vilniaus-baziliskas
„Du lagaminai sniego“ | Kęstutis Navakas
„Post scriptum“ | Galina Dauguvietytė
„Ragana ir Lietus“ | Jurga Ivanauskaitė
„Miegančių drugelių tvirtovė“ | Jurga Ivanauskaitė